Ar vaikus kamuoja psichinės ligos, kaip ir suaugusiuosius, pavyzdžiui, depresija?

 

Galima perskaityti šimtus psichologinių knygų, nardyti mamų forumuose, net baigti psichologijos mokslus. Bet kai kas nors nutinka ,,nuosavam“ vaikui, visos žinios kažkur išgaruoja. Kiek kartų gyvenime buku žvilgsniu žiūrėjote į tolį ir jautėte visišką bejėgystę kai vaikas: neklausė, atsikalbinėjo, atsisakė valgyti, melavo, apsivogė, primušė draugą (sąrašą į bejėgystę stumiančių vaiko veiksmų galite pratęsti pačios). Užsienyje tokias problemas padeda spręsti šeimos santykių konsultantai. Jokios abejonės, kad greitai ir Lietuvoje šeimoms taps visiškai natūralu kartkartėmis tartis su santykių konsultantu, kai iškils problemos tarp tėvų ir vaikų ar tėvų ir mokytojų (juk nesistebime, kad akis gydo okulistas, dantis – odontologas).  

Vaikų psichiatrė Aurima Dilienė – šeimos santykių konsultacijų pradininkė. Ji vaikus konsultuoja jų namuose. Su Aurima kalbamės, kokios bėdos mamas priverčia imti telefono ragelį ir kviestis ją į namus.  

Ar užsienyje yra tokia paslauga – psichiatro vizitas į namus ir konsultacija?  Jei taip ir būtų, tikriausiai mažai atsirastų galinčių mokėti didžiulius pinigus. Psichiatrų konsultacijos Vakaruose brangios, o jei dar specialistas vyktų į namus...Pagal konsultacijų įkainius psichiatrai pasaulyje yra vieni turtingiausių žmonių.  

Pas mus iki tų turtų dar toli – juk psichiatrija išvis neseniai buvo reabilituota. Daugybę žmonių iki šiol gąsdina žodžiai, kurie prasideda ,,psich-“. Jei jau ,,psich“, tai vadinasi – durni. Mamos domisi, kuo psichiatrai skiriasi nuo psichologų. Psichologai yra humanitarai, gydantys tik žodžiais, o psichiatrai – medikai, kurie gali gydyti ir medikamentais.  

Papasakokite tipišką iškvietimo pavyzdį.  Dažniausiai mamos paskambinusios pasako ,,kodinį“ sakinį - ,,Aš nežinau ką man daryti“. Tas ,,slenkstis”, kai mama jau pribręsta kviestis, kiekvienai vis kitoks. Viena gali įsijautrinti vien dėl to, kad vaikas kelias valandas be priežasties verkia, o kita ryžtasi tik tada, kai vaikas padaro kažką neprognozuojamo, pavyzdžiui, apsivagia arba slepia po lova kotletus (taip elgiasi sergantys anoreksija).  

Neseniai skambino 1,5 metų berniuko mama, skundėsi, kad vaikas naktį blogai miega. Nuvažiavau pas juos į namus. Po minutės tapo aišku, kad tikroji vaikučio nemigos priežastis...dygstantys krūminiai dantys. Čia ,,sužibėjau“kaip 5 vaikų mama, nes tik augindama trečią supratau, kad dygstant krūminiams dantims skausmai užklumpa naktį ir būna tokie stiprūs, jog vaikas šoka iš lovos klykdamas. Iš šono žiūrint atrodo, kad kažkas baisaus darosi su vaiko psichika. Ką daryti? Tiesiog jei vaikas naktį nei iš šio nei iš to pradeda klykti, verta apžiūrėti jo dantenas ir – jei dantukai tikrai kalasi – prieš naktį duoti panadolio. Taigi, šį kartą buvau iškviesta tarytum be reikalo. Tačiau išsikalbėjome (pokalbyje dalyvavo visa šeima - tėtis, mama ir du berniukai pametinukai) ir ,,išlindo“ daugybė niuansų, klausimų ir nuogąstavimų. Smagu, kad tėvus galėjau nuraminti, nes jų šeimos santykius savotiškai buvo išsibalansavęs pametinukų auginimas. Man išeinant mama pasakė: ,,Aš tarytum viską ir žinojau, bet man labai reikėjo, kad jūs tai pasakytumėte“. Manau, tokios konsultacijos šeimai labai vertingos. Tai nėra kažkoks psichiatrinis gydymas (kai dirbama ciklais, skiriama vaistų), o savotiškas nusiraminimo, relaksacijos seansas, po kurio šeimai daug kas paaiškėja.  

Kas tėvams kelią didžiausią paniką?  Nors tėvai dabar yra apsiskaitę, bet ne visada žino visus vaiko vystimosi etapus ir kas jiems būdinga. Kai 3 metų vaikas tamposi isterijos priepuolyje, griūna ant žemės, raitosi ir klykia, tėvai pašiurpsta. Jie galvoja – esame normali šeima, elgiamės su vaiku normaliai, tai kodėl tas vaikas nenormalus? O ištiktųjų jis normalus, tiesiog dabar atėjo toks jo raidos etapas ir vaikas tiesiog privalo maištauti. Kadangi mama to nežino, ji nori patvirtinimo - ,,taip, Jūsų vaikutis tikrai normalus, ,,nedurnas“, neišprotėjęs“, taip pat – patarimo, kaip teisingai elgtis tokios situacijose, kaip reaguoti. 

 Visada sutrikdo, kai vaikas pradeda naktį šlapintis į lovą, nekontroliuoja tuštinimosi, mikčioja, atsiranda tikas, naktiniai košmarai, lunatikavimas, kai vyresni vaikai akivaizdžiai užsidaro kiaute – nesikalba, tyli, neaišku ko verkia (ankstyva paauglystė prasideda nuo 9 metų, tad jau nuo tokio amžiaus vaikas gali įsižeisti ir apsiverkti, jei liepsite jam susitvarkyti kambarį!). 

 Konsultuotis dėl tokių dalykų atrodo gėda, nes psichologai ir psichiatrai visada ieško ,,blogio šaknų” ir, kaip tyčia, randa jas tėvuoseTikrai ne visada. Kartais pakonsultavus tampa aišku, kad vaikas emociškai išsekęs dėl per didelio krūvio darželyje ar mokykloje, pakanka ,,nuimti” porą būrelių, pailginti poilsio laiką ir viskas stoja į savo vietas. Aišku, gilesnė ,,šaknis” vis tiek būtų tėvai, nes tikriausiai nori savo vaiką matyti tobulu, geriausiu, dėl to ir užrašė jį į tiek būrelių. 

 Kuo konsultacija namuose pranašesnė už kabinetinę?  Bet kuris mūsų namuose jaučiasi saugiau. O psichiatro konsultacija yra labai intymi, privati, asmeniška. Ne kiekvienas suaugęs gali iš karto atsiverti, o ką kalbėti apie vaiką. Namuose stengiuosi pabendrauti ir su visą šeima (kolektyvinė konsultacija), o paskui – jei vaikas sutinka pasilikti su manimi – pabendrauju su juo atskirai. Ne visi vaikai sutinka kalbėtis. Ne kartą teko eiti į konsultacijas, kai tėvai iš anksto įspėdavo – mūsų vaikas su jumis nekalbės. Dažniausiai paskui vaikai atlyždavo ir sutikdavo užeiti į kambarį.  

Konsultacijos namuose duoda daug informacijos apie vaiko aplinką, pomėgius, santykius su tėvais ir pasauliu.  

Ar dažnai tenka skirti vaikams psichotropinius vaistus?  Iš tikrųjų mes, psichiatrai, turime labiau atrištas rankas, nei psichologai, nes galime skirti vaistus. Jų prireikia labai retai, kai visa šeima yra stipriai išsibalansavusi. Vaistai kartais reikalingi, kad visi nusiramintų ir pradėtų realiai mąstyti. Nerimas kartais būna taip užaugęs, kad per jį jau nieko nebesimato...Natūralu – ilgalaikis stresas (dėl pinigų trūkumo, pasikeitusių gyvenimo sąlygų gimus kūdikiui, konfliktų, darbo netekimo ir t.t.) sukelia organinius pakitimus mūsų organizme. Trumpai pavartoti paprasčiausi trankviliantai (silpnesni vaistai už antidepresantus ir neuroleptikus) sumažina stresą, nerimą, ir su šeima jau galima pradėti kalbėti, ką jie gali padaryti, kad problema sumažėtų. Stipresni vaistai skiriami kai patologija jau ryški, pavyzdžiui, stiprūs tikai, enurezės (naktinis šlapimo nelaikymas). Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, kartais vaistai labiau reikalingi mamai, o ne vaikui. Mama būna tokia nerimastinga, kad tuo tiesiog užkrečia visą šeimą.  

Mes, suaugę, tikrai turime teisę nervintis – reikia uždirbti pinigus, būti atsakingais už vaikus, daryti karjerą. O ko nervintis vaikams? Juk vaikystė vadinama ,,nerūpestinga“. Tai ko jie tokie susirūpinę?  Pagrindinės vaikų problemos kyla dėl adaptacijos. Juk vaikai NUOLATOS adaptuojasi prie naujų sąlygų. Vien gimimas ir patekimas į šeimą yra ,,super adaptacija“, paskui – auklė, lopšelis, darželis, brolio gimimas, persikėlimas miegoti į kitą kambarį, naujas butas, naujas kiemas, mokykla ir t.t. Taip nuolatos adaptuojantis vaikams ir kyla elgesio arba organinių problemų, ypač jei jie jautresni iš prigimties. Kritiniai laikotarpiai – išėjimas į darželį (3 metai) ir į mokyklą (7 metai). Per šiuos pikus vaikas itin pažeidžiamas.  

Sakysite, ir mes, suaugusieji, nuolatos kenčiame nerimą, ,,adaptuojamės“ (nauji darbai, butai, draugai, automobiliai, meilės). Tačiau mes mokame savo nerimą ,,nuimti“. Juokas juokais, bet sveikiausios psichikos yra tos tautos, kurios jau per pietus išgeria taurę vyno – italai, prancūzai. Jie atsipūtę, ramūs. Vynas ir alus – buitiniai trankviliantai, kurie greitai nuima stresą. Jokiu būdu nepropaguoju kasdieninio išgėrinėjimo, tiesiog noriu pasakyti, kad suaugęs žmogus suranda kelią, kaip pasilengvinti sielos kančias, tuštumą. Tai gali būti hobis, sportas. O vaikai nežino, koks tas jų kelias...  

Ar vaikus kamuoja tokios pačios psichinės ligos, kaip ir suaugusiuosius, pavyzdžiui, depresija?  Tiktomis psichinėmis ligomis sergančių vaikų – labai nedaug. Depresijomis ir šizofrenijomis vaikai serga retai – tokių atvejų vienetai. Psichiatrinėje vaikų ligoninėje Vilniuje yra tik 12-15 vietų – čia vaikams iš visos Lietuvos! Pagrindinis kontingentas – bandę žudytis arba sergantys anoreksija. Tai paprastai paaugliai, o paaugliais mes laikome vaikus nuo 10 metų. 

 Psichiatrijai yra priskiriami ir elgesio sutrikimai, kai socialių šeimų vaikai pradeda elgtis asocialiai – vogti, vartoti narkotikus, smurtauti. Kodėl taip atsitinka? Dažniausiai dėl per gero gyvenimo materialiai ir dėl siaubingo emocinio bado, kai yra tik namas, tarnaitė, nenormuoti kišenpinigiai, bet nėra tėvų meilės. Atsiranda emocinis vakuumas, kuris turi būti kažkuo užpildytas. Vaikui iki 16 metų būtina kasdieną prie ko nors prisiglausti, būtina pasikeisti energija (mes, suaugusieji, glaustomės vienas su kitu, nes turime vyrus ir žmonas!). Taigi, neglostomi, neglamonėjami, nekalbinami, neišmylėti vaikai labai greitai pajunta emocinį vakuumą ir staigiai randa, kuo jį užpildyti – neaiškiais draugais, narkotikais, ankstyvu seksu.  

Ar yra koks nors universalus patarimas visoms šeimoms, kaip išvengti tų visų ,,psich”?  Taip yra tokia panacėja! Reikia, kad tėtis ir mama labai mylėtų vienas kitą. Tada vaikams daugiau nereikia nieko ir viskas vyksta savaime. Vaikai, kaip šunys ir katės, jaučia mikroklimatą, kuris tvyro ore. Jie įžengia į namus ir jaučia – čia yra meilė arba ne. Nieko nėra juokingiau, kaip tėvai, nemylintys vienas kito, bet gyvenantys kartu dėl vaikų. Jie įsivaizduoja, kad vaikus apgauna, bet tai neįmanoma!  

Psichiatrė Aurima Dilienė dirba ,,Vaikų poliklinikoje Jūsų namuose“ www.vaikupoliklinika.lt

 

Laikrodis

Apklausa

Kaip stiprinate imunitetą siaučiant gripui?
 
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Paieška