Prinokę aviečių vaisiai renkami liepos-rugpjūčio mėn. Pradžioje uogos gali būti apvytinamos saulėje, tada džiovinamos džiovykloje, paskleidus plonu sluoksniu, 50-60 oC temperatūroje. Išdžiūvusi žaliava – pilkai raudonos spalvos, aromatingos, saldžiai rūgščios, nesulipusios uogos.
Aviečių uogose yra 9-10 % sacharidų (gliukozė, fruktozė, sacharozė), organinių rūgščių (citrinų, salicilo, skruzdžių rūgštys ir kt.), eterinio aliejaus, rauginių medžiagų, mineralinių medžiagų, pektinų, ląstelienos, vitaminų C, PP, B1, B2, P, folio rūgšties, karotino, fitosterinų, flavonoidų. Lapuose kaupiamų veikliųjų medžiagų sudėtis panaši.
Avietės pasižymi prakaito ir šlapimo išsiskyrimą skatinančiu, karščiavimą ir skausmą mažinančiu, antibakteriniu, priešuždegiminiu, sutraukiančiu poveikiu.
Aviečių preparatai vartojami sergant peršalimu, gripu, angina, nes jose yra salicilo rūgšties. Pasižymi sutraukiančiomis ir vidurius kietinančiomis savybėmis ir todėl vartojama nuo viduriavimo ir dizenteri- jos.
Šviežios uogos malšina troškulį, gerina virškinimą. Vartojamos ir šaldytos uogos. Jose vertingos medžiagos išsilaiko geriau negu džiovintose.
Gydymui tinka ir aviečių šakelės su lapais. Džiovintų lapų arbata būna oranžinės spalvos, kvapi. Jai pagaminti keturi arbatiniai šaukšteliai susmulkintų lapų užpilami dviem stiklinėmis verdančio vandens ir užplikoma. Perkošus geriama po vieną ar dvi stiklines keturis kartus per dieną.
Liaudies medicina avietės uogomis gydo mažakraujystę, aterosklerozę, hipertoniją, virškinamojo trakto ir odos (išbėrimai, spuogai, dermatitas) ligas.
