Lapai širdiški, tamsiai žali, pliki, su ilgais lapkočiais. Žiedai šviesiai geltoni, kvapūs, sukrauti po 5-15 į pusiau skėtiškus žiedynus, su ilgais žiedkočiais, kurie suaugę į vieną bendrą žiedkotį. Kiekvienas žiedynas turi ilgą, pliką, žalsvai gelsvą skristuką, kuriuo prinokę vaisiai gali nuskristi toliau nuo medžio. Liepos žydi birželio-liepos mėn. Vaisius – rutulio formos riešutėlis. Liepa pražysta apyktiksliai 20-ais savo gyvenimo metais. Gyvena 500-600 metų. Tai medingas, dekoratyvus ir vaistinis medis.
Lietuvoje labiausiai paplitusi mažalapė liepa. Auga miškuose, pakelėse, sodybose, parkuose. Vaistams renkami mažalapės ir plačialapės liepų žiedai.
Liepų žiedynai renkami antrojoje birželio pusėje ar liepos pradžioje. Vaistams vartojami išsiskleidę žiedai, neišsivystę žiedai ir nesunokę vaisiai – riešutėliai. Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje, ne aukštesnėje kaip 35 oC temperatūroje. Išdžiūvusių žiedų kvapas silpnas, malonus, skonis saldokas.
Žieduose yra eterinio aliejaus, polisacharidų, flavanoidų, fenolkarboninių rūgščių, vitamino C.
Liepos žiedų arbata, užpilai, nuoviras pasižymi raminančiu, šlapimą varančiu, prakaitavimą skatinančiu, karščiavimą mažinančiu, atsikosėjimą gerinančiu, antibakteriniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Liepų žiedų nuoviras ir užpilas minkština, slopina uždegimą, todėl jais galima skalauti gerklę sergant angina. Verdama liepų žievė išskiria daug gleivių ir vartojama nudegimams gydyti. Milteliai, gauti sutrynus išdžiūvusius lapus, stabdo nosies kraujavimą.
Liepų arbata vartojama sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis, bronchitu, gripu, burnos ertmei skalauti esant gleivinės uždegimams, anginai, stomatitui.
