Šiais nelengvais mums visiems laikais nerimas tarsi užvaldęs kiekvieną. Dabartinis gyvenimas verčia mus nerimauti dėl darbo, profesijos, vaikų gerovės ir sveikatos bei daugybės kitų dalykų. Šiuolaikinis gyvenimo tempas suaugusį žmogų įsuka į išbandymų ir iššūkių verpetą. Žmogus praranda saugumo jausmą ir tvirtą pamatą po kojomis. O mūsų vaikai!
Jie mato, jaučia ir girdi, kaip gyvena jų tėvai. Į jų nerimastingas sielas randa kelią baimės, nerimas, kiti neigiami jausmai bei išgyvenimai.
Mūsų atžalos turi teisę gyventi šviesiame pasaulyje, apsuptos rūpesčio, meilės, supratimo, užuojautos. Tėvų pareiga išmokyti vaikus išgyventi tokiame pasaulyje, kur be meilės, pagarbos ir tolerancijos dar egzistuoja ir individualizmo, materializmo, rezultatų siekimo, pykčio, smurto ir pavydo spalvomis nudažytas gyvenimas.
Kaip teigia Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro psichologė R. Vaitkienė, saugiai besijaučiantis vaikas nedaug turi priežasčių nerimauti, nors mūsų pasaulis nėra tobulas ir, deja, neatitinka idealizmo kriterijų. Pagrindinės vaikų jaudulio sumažinimo taisyklės, pasak psichologės, yra saugios, ramios aplinkos, pastovumo, aiškumo švelnumo ir paramos užtikrinimas.
Mes, suaugę, turime padėti mūsų vaikams prisitaikyti prie netobulo pasaulio, išsiugdyti tapatybės ir saugumo jausmą. Reikia, pasak psichologės R. Vaitkienės, padėti jiems išmokti apsisaugoti ir apsiginti, prisitaikyti ir pasitikėti savimi bei kitais. Labai svarbu vaikams parodyti ribas, nubrėžti veikimo gaires, išmokyti juos savarankiškumo.
Vieni vaikai įveikia šiuos gyvenimo labirintus lengvai ir saugiai, kiti lieka įkalinti bejėgiškumo ir neteisybės jausmo sukeltų baimių. Tai beginkliai prieš sunkumus ir pavojus vaikai, kurie jaučia nerimą ir yra nepajėgiantys priimti nustatytų gyvenimo ribų. Jie nesugeba tapti savarankiškais ir lieka priklausomi nuo kitų buvimo.
Psichologė atkreipia dėmesį svarbiausius nerimo požymius: nerealus jaudinimasis dėl galimo pavojaus ar žalos, galinčios ištikti žmones, prie kurių ypač prisirišta, ar baimė, kad jie išvyks ir nebegrįš; nerealus jaudinimasis, kad koks nors nepalankus įvykis (pvz., pasimetimas, pagrobimas, paguldymas į ligoninę ar nužudymas) atskirs jį nuo mylimų žmonių; nuolatinis nenoras ar atsisakymas eiti į mokyklą dėl to, kad ten nebus mylimų žmonių (ne dėl kitų priežasčių, pvz., įvykių mokykloje baimės); nuolatinis nenoras ar atsisakymas eiti miegoti, jei greta nebus artimo žmogaus; pasikartojantys nuolatiniai atskyrimo košmarai, fiziniai simptomai (pykinimas, pilvo skausmai, galvos skausmai) atskyrimo situacijų metu, pvz., išėjus iš namų į mokyklą (vyresniems vaikams tipiški širdies veiklos sutrikimai, galvos svaigimas, silpnumas, dusulys); nuolatinė baimė būti namuose vienam dieną; perdėtas pasikartojantis nusiminimas (nerimas, verkimas, įniršis, liūdesys, apatija ar socialinis atsiribojimas) nujaučiant atsiskyrimą, skiriantis ar tuoj po išsiskyrimo su mylimu žmogumi.
Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro psichologės R. Vaitkienės teigimu, tėvai turėtų savęs paklausti, ar jiems patiems kelia nerimą tai, kad vaikas tampa vis labiau savarankiškas, kad jis nebenori priklausyti tik šeimai ir bando įvairiausiais būdais pažinti išorinį pasaulį. Jei taip, pasistenkite suprasti, kad vaikas keičiasi, auga, pažįsta, atranda, patiria naują ir nebus visą gyvenimą tik darželinukas ar mokyklinukas.
Tėvai neturėtų trukdyti vaikui pažinti pasaulį, patirti baimės ir vienišumo jausmą, išjausti už jį patį. Reikia atsiminti, kad ramus tėvų elgesys padės vaikui apsiraminti ir suteiks pasitikėjimo savimi. Geriausias būdas padėti vaikui atsikratyti baimės yra nuolatinis mokymas bendrauti su žmonėmis ir daiktais, sukeliančiais baimę. Tėvai, psichologės žodžiais tariant, turėtų pateikti vaikui tikroviškesnių minčių, jų racionalumą įrodyti pavyzdžiais iš kasdieninio gyvenimo, pvz.: kartais klystu, tačiau mane vis tiek myli; niekas nėra tobulas; niekas negali visada susilaukti sėkmės visose srityse; neįmanoma visada gauti ko trokšti; nusivilti yra blogai, tačiau svajonės teikia malonumą. Jei vaikas kalba apie matomas ar įsivaizduojamas pabaisas, negalima sustiprinti vaiko baimės savo susirūpinimu. Verta pakalbėti su vaiku apie jo baimes, o ramus tėvų elgesys padės vaikui suprasti, kad jo baimė nėra nenormalus reiškinys, ir ji po truputį sumažės. Jei vaikas atsisako ir nenori eiti į mokyklą ar darželį reikia paaiškinti, kad nemalonumai, sunkumai mokykloje neišvengiami. Vaikui svarbu pajusti, kad tėveliai tiki juo, ir jo jėgomis susidoroti su sunkumais.
Žinoma, čia reikės daug tėvų kantrybės ir palaikymo. Sėkmės vejant lauk nerimo kauką!
