Mūsų vaikams būdingi elgesio, suvokimo, mąstymo sutrikimai, nes neturi to ryšio arba jis labai silpnas. Kas kuria minėtą ryšį? Vaiko formavimąsi visų pirma įtakoja visos tėvų savybės, o ypač moralinės ir dvasinės. Ką mes, tėvai, darome neteisingai arba išvis nedarome
Ryšys, pagal A.Žarskų, teikia saugos jausmą, iš kurio kyla žmogaus vidinė galia ir pasitikėjimas gyvenimu. Ryšio dėka galima ištverti išorinį spaudimą ir sumaištį, nes po kojomis jaučiamas tvirtas pagrindas. Kai tai pažeidžiama, tampame nerimastingi, lengvai sužeidžiami ir šalti. Taip yra suaugusiųjų pasaulyje, o ryšio netekęskūdikis yra beveik pasmerktas – taip tvirtina šiuolaikinė psichologija. Trumpai sakant, geras ryšys patenkina ne tik fiziologinius, bet ir psichologinius, bei dvasinius kūdikio poreikius.
Vaikai, neturintys gero ryšio su šeima, jaučiasi nesaugūs. Jie yra nuolatinėje įtampoje, nuolatiniame strese, nes jie jaučia grėsmę savo išlikimui. Jie priversti rūpintis savo išlikimu, nors tai jiems ne pagal jėgas.
Nuolatinio streso būsena labai sustiprina smegenų, atsakingų už išlikimą, procesus ir tuo pačiu susilpnina veiklą tų smegenų dalių, kurios atsakingos už mokymąsi ir adekvatų socialinį elgesį. Todėl tokių vaikų elgesys pasižymi per dideliu aktyvumu – hiperaktyvumu, nesugebėjimu susikaupti, nesugebėjimu elgtis pagal priimtas bendravimo normas, nesugebėjimu mokytis, netvarkingais, nevikriais arba blogai valdomais judesiais, agresyviu elgesiu.
Kaip teigia A. Žarskus, tokie vaikai nėra blogi iš esmės. Jų agresyvumas ar netinkamas elgesys yra juose slypinčios baimės ir nuolatinio streso išraiška. Pasaulis jiems yra nesaugi vieta. Pishologų teigimu, kai vaikas ar apskritai žmogus jaučiasi nesaugus, jis mato priešus ten, kur jų nėra. Ką nors sulaužydamas ar sumušdamas, jis jaučiasi stipresnis ir tuo pačiu saugesnis. Kitaip sakant, savo agresyviu elgesiu jis stiprina tą saugos jausmą, kurį jam turėjo suteikti gamtos ar Kūrėjo numatytas ryšys su mama ir su šeima. Nėra ryšio su mama, su šeima, nėra ryšio ir su mokytojais, su draugais, su gamta, su gyvūnais ir, suprantama, nėra ryšio ir su Dievu.
Kurdami šiuos ryšius atkreipkime dėmesį į tai, kad, A. Žarskaus žodžiais tariant, vaiko mąstymas prasideda nuo kokio nors veiksmo, poelgio, daikto pergyvenimo ir stebėjimo. Kai vaikas ką nors stebi, tai nėra pasyvus stebėjimas, bet aktyvus psichinis procesas. Vaikas mintimis neišreikš to, ką pastebėjo, tačiau pakartos mėgdžiodamas veiksmus. Toliau poelgį ar veiksmą vaikas pergyvena emocionaliai ir sujungia save su veiksmu. Vaiko mąstymas tolygus jo veiksmui. Tik vėliau, vėlyvoje vaikystėje, vaiko sąmonėje atsiranda mintys kaip ir suaugusiems. Vaikai mąsto netgi garsiai, kitaip sakant, „išoriškai“. Suaugusiems atrodo, kad vaikai labai daug šneka, tiesiog be perstojo. Tuo tarpu tai yra natūralus vaiko mąstymas.
M. Montesori yra pastebėjusi, kad vaikystėje vaikai yra jautrūs vieniem ar kitiem dalykams. Vaikams reikia tai išgyventi, pajusti – tarsi lipti laiptais, įveikti pakopas. Jei vaikas pajunta kliūtis, trukdančias jo veiklai, skaudžiai išgyvena, priešinasi. Tą stiprų vaiko pasipriešinimą psichologai vadina neapibrėžta sąvoka kaprizai. Tai, kas suaugusiems nesuprantama, nelogiška ir prieštarauja jų numatytoms programoms, pasak A. Žarskaus, yra kaprizai.Kaip teigia savo pranešime pradinių klasių mokytojų konferencijoje Vilkaviškyjeminėtas pedagogas, kaprizai yra sutrikdyto vaiko vystymosi ženklas. Jie tuojau praeina, jeigu pavyksta suprasti ir patenkinti tikruosius vaiko poreikius.
Dėl mūsų vaikų psichinės sveikatos vertėtų išgirsti ir suprasti savo auginamas atžalėles.
