Mokslinėje literatūroje stresas apibrėžiamas kaip vidinės įtampos būsena – fizinė ir psichinė organizmo įtampa, reakcija į slegiančias situacijas, keliančias grėsmę individo gerovei, sveikatai ar gyvybei. Stresinei situacijai pasibaigus, mes vis dar galime pajusti postresinius požymius: sapnuoti košmarus, jausti nuovargį, tapti pikti ir agresyvūs.
Taigi stresu vadiname situacijas, kurios kelia nerimą ir susirūpinimą: skyrybos, gyvenimo vietos pakeitimas, darbo praradimas ir kita.
Kiekvienas stresinis įvykis sukuria vidinės įtampos būseną. Ši įtampa pasireiškia įvairaus stiprumo neigiamais išgyvenimais: susierzinimu, pykčiu,įtūžiu, nerimu, baime, panika, liūdesiu, nusiminimu, depresija, planavimo, susikaupimo sunkumais.
Reaguodamas į stresą, žmogus sutelkia fiziologinius ir psichinius resursus bei skiria juos „kovai“ arba „bėgimui“ nuo jų. Kai kurie asmenys tampa nenatūraliai aktyvūs, daug kalba, kiti – priešingai, „apmiršta“, jų reakcijos, kalba sulėtėja. Įtampa atsispindi ir žmogaus išvaizdoje, laikysenoje, fiziologinėse reakcijose: gali padidėti prakaitavimas, atsirasti drebulys, pasikeisti kvėpavimas, parausti arba išblykšti veidas, įsitempti raumenys.
Psichologų teigimu, viskas, kas sukelia pasikeitimus gyvenime, sukelia ir stresą. Netgi įsivaizduojamas pokytis yra toks pats stresorius, kaip ir realiai vykstantis.
Streso išvengti neįmanoma, nes neįmanoma išvengti netikėtų situacijų, pasikeitimų gyvenime. Be to, anot pirmojo streso tyrinėtojo kanadiečių gydytojo ir mokslininko Hanso Selye, „gyvenimas be streso tolygus mirčiai”. Nepriklausomai nuo to, kad vieni patiria negatyvų, kiti – pozityvų stresą, organizme jis sukelia daug beveik vienodų biocheminių reakcijų. Pirmiausia organizmas užtikrina sau papildomą kiekį energijos, gamindamas streso hormonus. Adrenalinas, vadinamas „kovos“ hormonu, pakelia kraujo spaudimą, paspartina širdies darbą, į ląsteles plūsteli energija ir t. t. Kurį laiką organizmas dirba „didesnėmis apsukomis“. Kraujo apykaitos sistema gamina daugiau raudonųjų kraujo kūnelių, aktyviau dirba inkstai, kad pavojaus metu susikaupusios toksinės medžiagos būtų kuo greičiau pašalintos. Trumpalaikis stresas – tai tikrai nieko blogo. Mat stresinei situacijai pasibaigus (pavyzdžiui, po išlaikyto egzamino) organizmas per keletą valandų vėl grįžta į normalią būseną.
Pavojingiau, kai stresas užvaldo ilgesnį laiką – keletą mėnesių, metus ar daugiau. Jeigu pradedame jaustis išsekę, pavargę, nusilpę, irzlūs, bet koks fizinis darbas atrodo reikalujantis milžiniškų pastangų, silpsta imuninė sistema – vadinasi, tolerancijos stresui riba peržengta. Kiekvienam ji vis kitokia ir priklauso nuo charakterio, įgimtų polinkių, amžiaus, sveikatos būklės, pagaliau – gyvenimo būdo. Ilgalaikis stresas gali sukelti bet kokią ligą, nusitaikydamas į organizmo „silpniausiąją vietą“. Nuolat stresuojantys žmonės dažniau nei kiti užsikrečia įvairiomis infekcijomis, būna alergiški, suserga dermatozėmis. Stresas ypač veikia virškinamąjį traktą. Žmogaus, patiriančio nuolatinę įtampą, skrandyje padidėja rūgštingumas. Tai ardo skrandžio sieneles ir lemia opų, o neretai ir vėžinių darinių atsiradimą. „Svarbu ne tai, kas su mumis vyksta, bet kaip į tai reaguojame“, – tvirtino streso teorijos kūrėjas Hansas Selye. Svarbiausia su savo stresu nesėdėti namie. Streso įveika – tai dinamiškas procesas, o pastangos, skirtos įveikti stresui, turi būti nukreiptos į penkis pagrindinius tikslus:
1. Realus problemų įvertinimas;
2. Nemalonių įvykių toleravimas ir emocinis jų pateisinimas;
3. Pastangos išsaugoti pozityvų „aš“ vaizdą;
4. Pastangos atgauti emocinę pusiausvyrą;
5. Pastangos išlaikyti kiek įmanoma geresnius santykius su kitais žmonėmis.
Nuo to, kiek įvairių būdų įveikti stresą žmogus geba panaudoti ir ar lanksčiai moka juos pritaikyti įvairiose stresinėse situacijose, priklauso streso įveikos sėkmingumas. Pirmiausia reikia išbandyti pačias paprasčiausias priemones:
1. Fizinis krūvis – bėgimas, gimnastika, intensyvus pasivaikščiojimas. Jų metu reikia giliai kvėpuoti, tai padės atsipalaiduoti.
2. Meditacija – labai geras išsikrovimo ir sąmonės nuraminimo būdas. Reikia atsisėsti, ištiesti stuburą ir giliai kvėpuoti. Stebėti savo kvėpavimą, apie nieką negalvoti. Jeigu kokios mintys ir rastųsi, žvelgti į jas kaip į už lango lekiantį traukinį.
3. Pokalbis su artimu žmogumi. Kai jaučiamas dvasinis diskomfortas nebėkite į vienatvę, pasikalbėkite, pasipasakokite.
4. Atpalaiduojamas masažas – būtinai jį išbandykite. Augalų esensijos, sumaišytos su masažo aliejais, ramina ir gerina nuotaiką.
5. Vaistažolių preparatai. Juk jais žmonės kūną ir sielą ramina jau tūkstančius metų…
6. Juokas padeda pakelti ir lengviau įveikti gyvenimo atseikėtus sunkumus. Jei mus kas nors sąmoningai ar nesąmoningai erzina, visada geriau nusijuokti nei imti bartis.
7. Gerti kuo mažiau kavos, ypač sunkiomis dienomis – kofeinas dirgina nervų sistemą. O vandens – kuo daugiau.
8. Iš ryto būtinai suvalgyti pusryčius – dieną nepristigs energijos.
9. Sunkią minutę palengvins šokoladas, migdolų ar lazdyno riešutai – juose yra stimuliuojančių ir antidepresinių junginių.
Atsidūrus krizinėje situacijoje svarbiausia suprasti, kad viskas priklauso tik nuo paties žmogaus. Žinoma, moralinių jėgų atsiriboti nuo neigiamų emocijų, matyti šviesiąsias gyvenimo puses ir džiaugtis kiekviena diena visi turime skirtingai. Vieniems prarajos įvaizdis sukelia minčių apie bedugnę, kitiems – apie tiltą. Jeigu pačiam yra sunku įveikti sunkumus ir iškilusias problemas, jeigu išbandėte pasiūlytas priemones ir nepagerėjo nuotaika bei savijauta, reikia kreiptis pagalbos į specialistus – psichologus, gydytojus.
Parengė Rūta Babravičienė
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro
Metodinės pagalbos ir strategijos formavimo skyriaus vedėja
