Šiukšlės – neatsiejama kasdienės žmogaus buities dalis. Nors pastaruoju metu daug kalbama apie švarą, ekologiją, šiukšlių rūšiavimą, bet kur tik bepažiūrėsi, jei tik neprižiūrima – aplinka paskendusi šiukšlėse ir tik retas skiria tam didesnį dėmesį. Gamta, kiek sugeba, pati kovoja su mūsų šiukšlėmis ir jas naikina. Mūsų šiukšliadėžėse yra begalės antrinės žaliavos, kuri gali būti perdirbta ir dar kartą panaudota. Plastmasiniai buteliai, plastikas, popierius, konservų dėžutės, stiklainiai ir kitos medžiagos suira per 2 metus, kai kurios netgi per 200 metų, o naudodami šias žaliavas mes net nesusimąstome, kokią žalą tai kelia visai mus supančiai eko sistemai. Tad geriausia išeitis – rūšiuoti šiukšles, priduoti į perdirbamųjų atliekų surinkimo punktus. Kuo daugiau gamyboje naudojama antrinių žaliavų, tuo daugiau sutaupoma gamtinių išteklių.
Taip pat ne ką mažiau pavojingos žmogaus sveikatai yra ir medicininės atliekos. Kadangi buityje, atvirkščiai nei medicinos įstaigose, susidarančių medicininių atliekų tvarkymas nėra raglamentuojamas, tad neaišku kiek kasmet įvairių medicininių atliekų išmeta pavieniai žmonės. Tai – švirkštai, adatos, lancetai, tvarsliava, medicininės pirštinės ir kt. Šios atliekos, kurios susidaro namuose gali būti ne tokios jau ir pavojingos, jei tik yra tinkamai tvarkomos, bet su infekuotomis medžiagomis yra sudėtingiau. Būtent infekuotos medicininės atliekos yra pavojingos visuomenei, kadangi jose slypi infekcijos pavojus. Nepatartina vaistus išmesti į šiukšlių dėžę, geriau pasibaigusio tinkamumo vartoti laiko vaistinius preparatus nunešti į vaistinę, kur juos privalo priimti. Taip pat pavojingi yra ir gyvsidabrio termometrai bei kiti gyvsidabrio turintys prietaisai (manometrai, barometrai ir pan.). Jei termometras sudužtų, iškiltų grėsmė sveikatai, nes gyvsidabris garuoja kambario temperatūroje, o jo garai yra nuodingi. Termometrų surinkimu rūpinasi specialios tarnybos, kurios atvyksta į vietą ir paima termometrą bei kraujospūdžio matavimo aparatus. Tokiu būdu nekyla pavojus nei žmogui, nei gamtai.
Kiekviena visuomenė turi savo susiformavusias nuostatas, tad atliekų tvarkymo klausimas turi būti plačiai diskutuojamas visuomenėje. Nors dauguma renkasi vartojimą negu taupymą, chemiją vietoj natūralumo, bet vis del to, nereikėtų vadovautis požiūriu „po manęs nors ir tvanas“. Juk visiems maloniau gyventi švarioje aplinkoje, tad derėtų nepamiršti ir musų mažiausiųjų – ugdyti juos jausti atsakomybę už tai, ką paliks ateities kartoms.
