Pirmiausia arbata buvo pradėta vartoti Senovės Kinijoje, tačiau jos atsiradimo istoriją apipina daugybę legendų. Manoma, jog arbatą pirmasis atrado Kinijos Imperatorius Shen Nung, kai ruošdamasis gerti virintą vandenį į jo puodelį įkrito vėjo atneštas arbatos lapelis; Japonijoje pasakojama, jog arbatos krūmai išaugo toje vietoje, kurioje vienuolis Budhidharma, nusipjovęs sau akių vokus, numetė ant žemės; Indijoje teigiama, jog arbatą atrado taip pat vienuolis Budhidharmą, tik šį kartą, kamuodamas nuovargio, sukramtė arbatos krūmo lapelį – taip atgavo jėgas, kurias prarado meditacijos metu. Esant daugybei arbatos atsiradimų istorijoms, iki šių dienų nesutariama, kur yra tikroji arbatkrūmio tėvynė.
Arbata klasifikuojama labai plačiai – pagal arbatmedžių rūšį ir kilmę, pagal lapų brandumą, skirtingų arbatų maišymą, bet labiausiai yra žinomos 6 arbatos grupės, kurios yra klasifikuojamos pagal lapų fermentaciją. Tai – baltoji, žalioji, juodoji, geltonoji, Ulongo bei Pu-erh arbatos.
Arbatos skonis, aromatas bei spalva priklauso nuo arbatžolių fermentacijos laipsnio, todėl, kad arbata būtų šviežia ir neprarastų savo tikrojo skonio ruošiama pagal tam tikras taisykles. Geriausiai arbatos lapelius užpilti minkštu ir filtruotu vandeniu, kuris yra kaitinamas iki užvirimo (ilgai virinti negalima). Užplikymo metu nepatartina arti laikyti kvepiančių ar žalių maisto produktų, nes tada arbata praras savo tikrąjį aromatą. Arbatos skonį taip pat įtakoja ir aukšis, iš kurio arbata yra pilama – iš kuo aukščiau pilama, tuo labiau arbada oksiduojasi.
Kinijoje arbata yra geriama kartu su pienu. Taip pat į arbatą dedamas cukrus, medus, citrina, džemas, uogienė bei mėtos. Kadangi medus yra sveikesnis nei cukrus, jis dedamas taip pat kaip saldiklis, tarsi cukraus pakaitalas, tačiau įvairios medaus rūšys skirtingai įtakoja arbatos skonį. Šie priedai sumažina rūgštingumą ir neutralizuoja taninus.
Arbatoje esančios naudingos medžiagos stiprina žmogaus organizmą:
- mažina arterinį spaudimą, padeda gydyti tymus, nudegimus, skorbutą, kokliušą, ūminį reumatą, stiprina kraujagysles;
- teigiamai veikia virškinimo sistemą, sutraukia žarnyno gleivinę, gerina žarnyno tonusą (ypač žalioji arbata);
- didina fizinį aktyvumą (arbata tonizuoja raumenis);
- arbatoje esantis floras apsaugo dantis nuo gedimo;
- gerina mąstymą, nuotaiką, atmintį, mažina nuovargį bei didina protinį aktyvumą;
- gerina šlapimo išsiskyrimą;
- palengvina migrenos priepuolį;
- skatina širdies veiklą.
Arbata taip pat yra naudojama kaip ir išorinis vaistas (kompresai), esant saulės nudegimams.
Vidutinė sausos arbatos dozė per dieną – 10 gr (tai atitinka 3 – 4 puodelius per dieną). Netinka gerti stiprią arbatą nakčiai bei žmonėms, sergantiems glaukoma, lėtiniu gastritu su padidėjusiu rūgštingumu, opalige ar podagra. Arbatoje esančios oksalo rūgšties druskos, kurios taip pat į organizmą patenka kartu su maistu, skatina inkstų akmenų susidarymą. Karštos arbatos gėrimas siejamas su stemplės vėžio atsiradimu. Nepaisant šių neigiamų arbatos savybių, arbatos vartojimas bei gamyba kaskart vis auga, tad visame pasaulyje per metus yra nuimama apie 3 milijonai tonų arbatos derliaus.
