O.Riklikienės (1998) teigimu, cukrinio diabeto išsivystymui didelę reikšmę turi paveldimi – genetiniai rizikos faktoriai ir šią ligą gali provokuoti įvairios psichinės traumos, stresas, besaikis ir ilgalaikis medikamentų vartojimas, kai kurios ligos, ypač virusinės (Norkus A., Ostrauskas R. Šulcaitė R. 2000).
Diagnozavus cukrinį diabetą, pacientus apima skausmingi išgyvenimai, kankina abejonės dėl ateities, nepilnavertiškumo jausmas. Pacientai norėdami valdyti savo ligą, pirmiausia turi ją pažinti, sugebėti prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos, o gydytojai, slaugytojai bei šeimos nariai privalo jiems padėti tai padaryti.
Cukrinis diabetas ( lot. diabetes mellitus) – tai lėtinė liga, kuri šiuo metu pasaulyje nėra išgydoma. Jos metu kraujyje cirkuliuoja didelis kiekis gliukozės. Tai liga, kuomet žmogaus endokrininė liauka kasa nepakankamai išskiria, ar visai neišskiria hormono insulino (htt://diabetas. lt.com//.). R. Žalinkevičius (2002) teigia, kad sergančiojo cukriniu diabetu organizmas negali tinkamai panaudoti maisto. Dalis maisto virškinimo procese virsta gliukoze, kurią organizmas naudoja energijai gauti. organizmas gamina pakankamai insulino, kad visa gliukozė būtų panaudota energijai ar atidėta atsargai glikogeno pavidalu, tuo būdu palaikomas normalus gliukozės kiekis kraujyje.
Cukrinis diabetas (toliau žiūrėti CD) atsiranda tada, kai organizmas negali panaudoti tinkamai maisto, nes sutrinka hormono insulino gamyba ir jo veikimas. Todėl gliukozė, gauta su maistu, kaupiasi kraujyje, o ląstelės negauna joms reikalingos energijos. Norkus A., Danytė E. ir kt. (2002) teigia, kad insulinas yra hormonas, kurį sintetina kasos B ląstelės. Jis kontroliuoja visų energetinių maisto medžiagų (angliavandenių, riebalų ir baltymų) apykaitą bei jų kaupimą atsargai. Gydant CD svarbiausia insulino ir virškinamų angliavandenių (gliukozės ) sąveika. Sveiko žmogaus kasa išskiria insuliną proporcingai valgomo maisto tipui ir kiekiui: kuo daugiau suvalgoma, tuo daugiau išskiriama insulino. CD atsiranda tada, kai kasa neišskiria pakankamai insulino arba kai sumažėja ląstelių jautrumas insulinui.
Šia liga rizikuoja sirgti asmenys, kurių tolerancija gliukozei normali, bet anksčiau ji buvo sutrikusi (moterys, kurių tolerancija gliukozei buvo sutrikusi nėštumo metu, tačiau po gimdymo normalizavosi, nutukę asmenys, kuriems buvo nustatytas cukrinis diabetas, o nukritus svoriui, ligos simptomai išnyko.) bei nutukę žmonės, vieno kiaušinėlio dvyniai, kurių vienas jau serga šia liga, asmenys, kurių abu tėvai arba vienas jų serga, arba giminėje yra sergančiųjų, moterys, kurioms kartojasi savaiminis abortas, pirmosios nėštumo pusės toksikozės. Drukteinienė N. (1999) akcentuoja, kad didelė rizika susirgti nuo insulino priklausomo cukriniu diabetu yra asmenims, kuriems nustatytas gliukozės tolerancijos sutrikimas. Jo metu žmogus paprastai niekuo nesiskundžia. Tai slapta angliavandenių apykaitos sutrikimų forma, kurią laiku nustačius galima sustabdyti jos progresavimą. Bet koks angliavandenių apykaitos sutrikimas yra kenksmingas žmogaus sveikatai, jis trumpina amžių, blogina gyvenimo kokybę. Įvairūs autoriai nurodo, kad asmenims, kuriems sutrikusi gliukozės tolerancija, skiriant specifinį dietinį gydymą cukrinio diabeto išsivystymas sumažėja net 50%.
Taip pat svarbus rizikos faktorius – nutukimas. Didelė dalis žmonių maitinasi netinkamai, organizmas negauna gyvybiškai svarbių medžiagų. Nutukę apie 10 kartų dažniau serga cukriniu diabetu, palyginti su normalaus svorio žmonėmis.Nutunkama dėl įvairių priežasčių, tačiau dažniausiai dėl netinkamos mitybos ir mažo fizinio krūvio.
Labai svarbu laiku nustatyti šią „saldžią“ ligą, kad ji kaip galima mažiau apkartintų mūsų gyvenimą. Geriausia, kad visos ligos apeitų mus visus!
